Naujakurių namuose lekstes būna iš naujo serviso, visos spindi ir yra vienodos spalvos. Tačiau laikui bėgant keičiasi ir nuolat gyvenamų namų daiktų sudėtis ir komplektai. Ir štai, praėjus nemažai laiko, galiausiai turime visiškai skirtingus patalynės komplektus, skirtingų puodelių lentyną, o lėkštės taip pat kiekviena primena servisą, iš kurio kažkada buvo išimta. Štai ką apie savo namų lekstes prisimena skirtingų namų šeimininkės.

Ona iš Kauno

Ona praveria tikrai seną indaują, mačiusią galbūt net ir tarpukarį. Visi Onos namai šiek tiek panašūs į muziejų, kuriame yra daug įvairių skirtingų laikotarpių daiktų. Ona noriai sutinka papasakoti apie turimas lekstes. Iš kur jos atsirado, ir kokia jų istorija. „Šitas baltas, kurių dar likę visai nemažai, padovanojo kažkada mano mokiniai. Aš dirbau mokytoja vakarinėje mokykloje, o paskui būdavo mokinių susitikimai. Kai kurie mokiniai būdavo labai geri ir jie paskui mane visada atsimindavo, per susitikimus kviesdavo ir mane ir vis kažką man dovanodavo. Tai man labai brangi šita dovana, šitos baltos lėkštės, nes ir šie mokiniai visada buvo patys geriausi. Dėl to iš tų lėkščių niekada nevalgau, jos stovi čia saugiai ir dar nė viena nesudaužyta. Toliau yra šiltos lėkštės su lazdyno riešutų paveiksliuku. Viena lėkštė yra su nuskilusiu kampu. Pas mane dukra palikdavo anūkus, ir turbūt jie ir yra daugiausiai sudaužę lėkščių. Prisimenu ypač anūkę, kuri iškart krisdavo su visa kėde nuo stalo, apsitaškydavo koše ir sriuba. O šitas su gėlytėmis dugne vaikai labai mėgdavo. Aš įpildavau į lėkštes sriubos ir kiekvienas stengdavosi greičiau išvalgyti sriubą, kad pamatytų, kokios spalvos gėlytė yra jo lėkštėje. Nes kiekvienos lėkštės dugne būdavo skirtingos spalvos tos gėlytės“, – vardija lėkščių istorijas Ona.

Julija iš Vilniaus

Apsilankę viename daugiabutyje taip pat randame didžiulį lėkščių asorti. Tiesiog visos jos atrodo vis iš kito komplekto.Paklausus Julijos, kodėl visos tokios skirtingos, ji pasako, kad kaip tik ką tik išsikraustė paskutiniai nuomininkai. Pasirodo, dalis indų, lėkščių, buvo iš jos pačios sukauptų indų, o dalis – tai, ką užgyveno patys nuomininkai. Kai gyvendavo bute kartais net šeši studentai, tai kiekvienas tikrai turėdavo vis kitokias skirtingas lėkštes. Dėl to nenuostabu, kad ir tiek daug skirtingų indų čia prikaupta. Bet kartu ir visai įdomu – kaip kokie kultūriniai sluoksniai archeologams žemėje.